Nemažai prikalbėta ir prirašyta apie aukštojo mokslo reformą (plg.: LŽ, Nr. 246, 248), dabar labai tvirtai išreikšta mokslo institucijų kokybės vertinimo nuostata bei vertintojų gaminimo perspektyva (LŽ, Nr. 249), bet apie studijas, dėstymą ir mokslą nepasakyta nieko išsamaus ir apčiuopiamo. Žinia iš periodikos tokia, kad šie procesai vyksta tartum tuščiame lauke. Pirma, niekas neapibūdino studijų turinio ir esmės paryškinant vietinių universitetų ypatumus bei iš šaltinių arba didžiųjų mokyklų patirties aiškiai nusakant skirtingų sričių ir profesijų tikslus ir siekius. Į šiuos klausimus gal atsakytų universitetų rektoratuose, o kalbantieji  žaidžia tuščioje aikštėje. Antra, niekas neišdrįso pakartoti arba iš naujo apibrėžti studijų procesą, nelyginant būtų manoma, kad tai savaime suprantama. Bet tai tik buvo suprantama. Trečia, viso šito neapibrėžus nėra ką nei reformuoti, nei vertinti, nes reformos ir vertinimai ne tik antriniai, bet ir priklausomi veiksniai.

Tokioje neapibūdintoje ir neužpildytoje erdvėje patyrusiam lektoriui ar dėstytojui aiškėja pavojingai keisti reiškiniai, kurie palaikomi ir bujoja dėl žinių stokos ir pasisakančiųjų entuziazmo.  Pirmiausia, mokykla, aukštoji ar vidurinė, yra „mokymo, lavinimo ir studijų, kurioje mokoma bendresnių ar specialesnių dalykų, vieta“. Mokytis ar studijuoti į mokyklą ateina jaunuolis, ir jo tikslas „gauti žinių bei įgūdžių iš mokymo ir patirties“, ne kritikuoti dėstytojus ir reikalauti savo teisių. (Kalbant apie teisės nereikėtų užmiršti, kad teisės vienodai priklauso ne tik studentams, bet ir dėstytojams ir kad teisių taikymo vieta yra teismas, ne mokykla. Gi demokratija kaipo tokia yra valstybės valdymo forma per išrinktus atstovus, ne liberalizacijos kampanijos be atskaitos ir saiko. Ir dar reikėtų prisiminti, kad save demokratija laikančiose Jungtinėse Valstijose ir Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinta nuostata apie tai, kad piliečiai turi ne tik teises, bet ir pareigas, ne tik laisves, bet ir apribojimus.) Taigi, mokytis ar studijuoti į mokyklą ateina mokinys, o dėstytojo pareiga jį mokyti. Jokių šių pareigų aptrupinimo būti negali teisių ir laisvių vardu.

Studijų turinys priklauso nuo mokyklos nuostatų ir dėstytojų išsilavinimo, patirties, apsišvietimo ir kūrybiškumo bei pedagoginio talento. Gi studijų kokybė yra studento ir reikalas, ir nuopelnas. Galima diskutuoti apie studijų kokybę, bet prisiminkime, kad apie 1990-uosius metus, įvedus pasirenkamuosius dalykus ir liberalizavus paskaitų lankymą, studentų auditorijose praretėjo, bet jie neužtruko bibliotekose, o iškeliavo atsipalaiduoti ir maloniai praleisti laiko. Ar ne iš čia sampratos apie studentų psichologinį komfortą, reikalavimų švelnumą (pašalinant net raudoną rašalą darbų taisymui), demokratines laisves, apeliacijas, skundus ir visa kita? Ar čia dar lieka vietos nors mintelei apie mokymąsi ir studijas? O mokytis reiškia „įsiminti, įgyti supratimą gaunant informacijos“, studijuoti – „praleisti laiko mokantis, gilinantis, analizuojant“. Ir dar reikėtų atsiminti, kad gauti informacijos ir žinoti nėra tas pat. Kad žinotum, reikia išmokti kartojant, kad įsimintum, apgalvoti, kokią prasmę turi tos žinios ir koks jų esminis pritaikymas, arba kaip žinios patobulina mąstymą ir kokias platumas duotos sampratos atveria svarstymams.

Čia būtina paklausti, kokį įsitikinimą išreiškia tie, kurie abstrakčiai nubraukia dėstomąjį dalyką netinkamų kategorijon, jei jis neatspindi šių metų informacijos? Dalykas dalykui nelygus, sritis sričiai. Sunku patikėti demokratija, kurioje leidžiama postringauti tokiems veikėjams, kurie mano, kad dalykas ar vadovėlis, paremtas 1976-1980 metų knygomis nieko vertas.  Žinojimo pamatas – dalyko esmės, dėsnių bei principų supratimas, ir yra autorių, kurių sampratos apibūdina dalykus taip plačiai, kad įjungia protus mąstymui ir svarstymui šimtmečiams. Ir jie – rinktiniai autoriai. Be to filosofija ar filologija – ne fizika ar biochemija. Humanitarinių studijų tikslas – „išaiškinti, suprasti ir įvertinti“, todėl ir autoriai, ir sampratos šioje srityje išlieka nepasenę šimtmečius. Fizikos ar chemijos studijų tikslas, sužinoti, įsigilinti, patobulinti naujausią įžvalgą ar produktą, nes šių sričių veikla – gyvybinio proceso dalis. Jų tikslas dar toliau – jau filosofijoje, - įvertinti. Filosofijos ir filologijos pasiekimai – žmogaus proto išlavėjimo ir žmogiškumo progreso rodiklis. Jei fizikas laimi tiksliausiose molekulinių procesų moduliavimo, kietųjų kūnų masės reliatyvumo ir elektriškumo studijose, tai filologas tobulėja suprasdamas ir įsimindamas maksimumą tikslių žodžio reikšmių, jo kilmės ir vartosenos niuansų ir konkrečių konkretaus žodžio vartojimo atvejų literatūroje, kurią jis gali pacituoti. Fizikai ir filologai tikrai neis imtynių dėl šito ir kvalifikuočiausi iš jų tikrai vieni kitus supras. Tik studentai ima ir nesupranta ir skundžia, ir reikalauja teisių. Ir studentams, ir pasisakantiems praverstų prisiminti studijų apibrėžimą.

Visais laikais studentams nutrupėdavo dalis dėstytojo pateikiamų žinių, ir visi studentai visais laikais bijodavo egzaminų. Bet, pavyzdžiui, septintajame ir aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje studentai siekdavo tam tikro žinių lygmens, tam tikro žinojimo, gi dabar dauguma studentų siekia konkretaus pažymio, kurį jie patys sau paskiria, ir siekia įžūliai. Šitai paaiškina, kodėl tiek daug dėmesio skiriama teisėms, ne studijoms.

O vertinimų jau esama ir su ekspertais, ypač srityse, kuriose tik po vieną habilituotą daktarą, ir tokio žmogaus publikacijos neretai paprasčiausiai išmetamos „ekspertų“, neturinčių ekvivalentiško mokslinio laipsnio, sprendimu. Abejoti dėstytojo ar komisijos teise vertinant studentų darbus – dar kartą griauti mokymo proceso pamatus.  Mokyme vertina ir sprendžia dėstytojas. Ten, kur išvarius profesorius liko tik jauni, gali kilti nepasitikėjimo, bet tada abiems pusėms parankiausia turėti komisiją. Ir jeigu studentas nepatenkintas pažymiu, ta pati komisija turi nuspręsti, per kiek laiko jis gali patobulinti savo darbą, kad siektų geresnio pažymio. Arba, sekant „ekspertų“, rūšiuojančių habilituotų daktarų publikacijas, praktika, silpnesniuosius studentų darbus užprotestuoti, ir baigta. Ir dar: papildomas egzaminas ar gynimas turi būti apmokamas. Nei apeliacijos, nei ombudsmenai neturi būti eskaluojami klausimai. Tokių subjektų kopijavimas iš užsienio ne kas kita kaip aštuntojo dešimtmečio vieno gelžbetonio bloko poniučių rungtyniavimas, kuri greičiau nusipirks virtuvės kombainą ar vokišką siuvamąją mašiną. Ombudsmenai kaipo pavieniai subjektai gali garantuoti tik subjektyvumą ir būti šliuzais visokiausiems prisitaikėliams ir kombinatoriams. Taigi, jei studentas nepatenkintas pažymiu, turi noro, laiko ir pinigų, jis gali dirbti, kad pažymį pasigerintų, bet jo kontaktas turėtų būti tos pačios komisijos pirmininkas, katedros vedėjas ar prodekanas. Ir viskas. Nesteikime demokratijos krautuvių. Amerikiečių lingvistai dar XX amžiaus viduryje bodėjosi ir atsigynė nuo spekuliacijų ir žaidimų žodžiais demokratija, laisvė, lygybė, vėliava ir kitais, nes jais aršiausiai ir kliudančiai spekuliuodavo tik primityviausi mažaraščiai.

Taigi, kad reformuotum ar vertintum, reikia žinoti, iš ko susideda objektas, suprasti jį ir, gerai apgalvojus bei pasitarus, saikingai kai ką pakeisti nepažeidžiant esminių priklausomybių. O kad būtų studijų kokybė, reikia studijuoti, ne dėstytojus kritikuoti ar teisių reikalauti. Su dėstytojais įdomiau diskutuoti ir svarstyti, su kai kuriais net visą gyvenimą. Mat dabartiniu metu ne vienam kyla klausimas, ar reformuoti aukštąjį mokslą reikia tam, kad patobulintumėm žinių suteikimo procesą ir rezultatus derinant juos su žmogaus ir šalies poreikiais, kad harmonizuotumėm principus ir metodus, kad kalbėtumėm su studentais viena kalba vienoje specialybėje ir kitaip progresuotume, ar tam, kad pagerintumėm  dėstytojų pažeidžiamumą ir palengvintumėm studentams rašyti skundus.

Kaip matote, mokestis už mokslą yra mechaninis komponentas, kurio šiame svarstyme neprireikė. Pinigai daug ką gali, bet duotuoju atveju greičiau kiekybiškai, ne kokybiškai, arba tik laikui bėgant įtakos ir kokybiškai.

Jei to, kas pasakyta nepakanka, tada pripažinkime, kad kartų kaita neįvyko, nes į ankstyvą pensiją buvo išvaryti ir pakaitos nespėję parengti, ir jos rengti nepradėję profesoriai. Todėl nenuostabu, kad Europos Komisijos atstovai giria mūsų vertėjus, bet taip pat ir teigia, kad kalbos standartai blogėja. Naujasis amžius neatnešė tokios kokybės, kuri gyvavo iki XX amžiaus antrosios pusės. Tada pripažinkime, kad liudijame kultūros lūžį ir nieko nedarome, kad sušvelnintume padarinius.