Dabartinė kultūros padėtis ir profesionalų gyvenimo aprūpinimo klausimai neramina kiekvieną pastabų žmogų, kuris sugeba mąstyti vertybinėmis sąvokomis, t.y. suvokia reiškinių esmę retrospektyvoje ir perspektyvoje, juos priima arba atmeta pasiremdamas verčių sistemos kriterijais. Verčių sistemą žmogus perima iš kultūros, kuriai atstovauja. Kaip nebūtų keista, Lietuvos etnosą skirtingai apibrėžiantys žmonės, priklausantys skirtingoms socialinėms bei politinėms grupėms, būdami skirtingo išsilavinimo ir kultūros, vieningai smerkia  išplitusios agresyvios komercijos ir antikultūros reiškinius, net piktinasi dabarties elgesio normomis ir papročiais, greičiau atmeta negu kritiškai priima šiuolaikinį meną. Inteligentai ir kultūros sričių žmonės gali sau ir kitiems paaiškinti tokius reiškinius ir reakcijas, o eiliniai žmonės instinktyviai neigia ir piktinasi. Tokia palyginti vieninga ir labai kritiška finansiškai įtakoti negalinčios visuomenės dalies pažiūra į socialinius, politinius ir kultūros reiškinius rodo, kad kultūros padėtis katastrofiška. Ne vienas inteligentas galvoja, kaip būtų galima teigiamai pakeisti esamą kultūros būvį ir nesuranda poveikio sverto. Padėtį neigiamai veikia ir politikų nuostatos bei elgesys (Rūta Bagdanavičiūtė. Klaidžiojame nesuvokdami, kad paklydome? – Kultūros barai, 10, 2009, 2-7).

Tokios padėties kontekstas yra apsirūpinusių, viską nuperkančių ir kuriančiųjų, tyliai dirbančių bei stokojančių priešprieša. Motyvuotų sampratų, informacijos, skonio ir kūrybos potencialas yra stokojančiųjų pusėje. Šioje pusėje merdi ir kultūrinio tęstinumo, siejamo su elitine Vakarų kultūra, galimybės. Kitoje pusėje šaižiai konkuruoja brangių firmų vardais pažymėti daiktai, agresyvus bei destruktyvus menas ir diletantiškumas. Taip apibūdinus kontekstą, vietos nelieka  žmonėms, kurių veikla yra kultūros procesai. Visų socialinių grupių negalėdama aprėpti, minėsiu pedagogus, kurie pastoviai yra pripažinimo, pasirodymo ir reklamos užribyje.

Pedagogų niekas ir neprisimintų, jei ne išgarsintos finansinės problemos ir mokytojų nepasitenkinimas, išreikštas net streiku. Bet šis klausimas labai aiškus ir vargu, ar jo dabartinius sprendimus galima kaip nors įtakoti. Kiekvienas galvojantis žmogus, net vaikas žino, pavyzdžiui, kad nenusipirksi duonos ar saldainių, jei turi vieną litą ir dešimt centų, o daiktas kainuoja vieną litą ir vienuolika centų. Kai sumos didesnės, ši sąlyga dar aiškesnė. Lygiai taip atlyginimai kultūros ir švietimo darbuotojams nepakils,  kad ir kaip reikalautum, jei biudžeto deficitas bus milijoninis. Šito paprasčiausiai neįvyks. Kai kurie JAV koledžai taip ir atsakė protestuojantiems studentams: „Jūs reikalaujate pinigų, kurių koledžas seniai neturi“. Aiškus aritmetinis trūkumas niekada netaps reikalingu balansu ar pertekliumi. Su skaičiais nepasiginčysi. Galima nepritarti apmokestinimo lygybei ir premjero, besidžiaugiančio išradimu valstybę gelbėti pensijų ištekliais, teisingumui, bet ekonomiškai sąlygoti ir vyriausybės toleruojami trūkumai nuo reikalavimų neišnyks. Prasmės gali turėti tik neracionalių sprendimų pamatų kritika, o perskirstymas bus galimas tik tada, kai bus ką skirstyti. Be to, ne visos profesionalų grupės yra vienodai finansiškai aprūpintos, tik kai kurios iš jų geriau suvokia neįmanomą ribą duotuoju momentu  ir su neadekvačiais atlyginimais susigyveno.

Šiuo metu ypač pašlijusi šalies finansinė padėtis nereiškia, kad, pavyzdžiui, pedagogų gyvenimo sąlygų negalima niekaip pagerinti. Negalėdama racionaliai patobulinti finansinių reikalavimų siekį, nebent tik akcentuoti kompensacijų sąlygas, norėčiau atkreipti dėmesį į kažką kita nemažiau svarbaus. Kiekviename darbe, o ypač pedagoginiame, yra ne tik finansiniai, bet ir kitokie matai, tik apie juos kalbama mažai arba visai nekalbama.  Štai vienas svarbiausių. Pedagoginis darbas kaip joks kitas yra iš vidaus reglamentuotas laiko. Mokymo planai numato tik tiek dalykų, kiek jų telpa dvylikos ar ketverių-penkerių metų mokyklų mokslo metuose.  Dalykų turinys ir programos tik tokios apimties, kuri telpa nustatytame pusės, vienerių ar dvejų metų laike. Kiekvienos pamokos turinys taip pat turi apsiriboti 45-erių ar 90-ies minučių periodu. Laikas yra pats negailestingiausias faktorius ir ypač griežtas, kai aritmetiškai apribotas. Visi mokytojai labai jaučia laiko faktorių, ir klausimai „Ar suspėji šią temą per pamoką?“ bei pastabos, tema „Nespėsiu išdėstyti, jei sumažins valandų“, yra karštos ir nervingos žinios mokyklose.

Natūralus yra klausimas, kaip pagerbiami griežtai reglamentuotame laike dirbantys pedagogai. Pedagoginis darbas yra apaugintas biurokratiniais filtrais, t.y. dalykinių ir kalendorinių planų rašymais, perrašymais ir atnaujinimais, įvairiausiomis ataskaitomis kas semestrą, trimestrą ir mėnesį, formalių ir neformalių rašto darbų taisymu vienomis rankomis irgi nerečiau kaip kas mėnesį ir t.t., ir visi šie darbai nevertinami nei laiku, nei pinigais. Netgi pasirengimui pamokoms/paskaitoms ir kultūrinei socialinei profesinio pobūdžio veiklai laikas neskiriamas. Ne vienas pedagogas yra skaičiavęs, kiek laiko atsieina visas jo darbas – auditorinis, popamokinis ir parengiamasis, ir suradęs, kad tas darbas netelpa į 24-ias valandas. O švietimo darbuotojas turi gyventi ir kultūrinį bei socialinį gyvenimą. Taigi pedagogo užimtumas laike ir erdvėje panėši į prirakinto vergo veiklą. Šie žodžiai – ne hiperbolė. Šis įvaizdis reiškia, kad pedagogai yra apkrauti dideliu darbu, kurio dalis beprasmiška ir niekam nereikalinga. Šis darbas detalizuojamas žemiau.

Tuo pat metu pedagogas – tai žmogus, kuris ir dvasiškai, ir fiziškai įtakoja jaunus žmones. Iš daugybės šalių yra tekę girdėti  buvusių mokinių atsiliepimus apie savo mokytojus. Štai, pavyzdžiui, ką sako vienas dėstytojas iš Etiopijos: „Mano anglų kalbos mokytojas man padarė  didžiulę įtaką. Man patiko jo rūbai, jo kalba ir žingsniai. Jam nežinant aš kartais sekdavau iš paskos, kad išgirsčiau, kaip jis kalba angliškai. Jo pamokose aš buvau labai aktyvus. Kad padaryčiau jam įspūdį ir visada būčiau pasirengęs, aš be užduoties atlikdavau daugybę pratimų. ...“ (www.teachingenglish.org.uk – 2009.11.27). Panašių atsiliepimų galima būtų išgirsti iš daugelio mokinių, o jie viešai neišsakyti tik todėl, kad tų mokinių niekas nepaklausė. Bet jie gyvi jų tarpe. Vien pacituotos mokinio mintys  liudija, kad kiekvienas mokytojas įsiamžina kažkokiame mokinyje ir tai pakankamas liudijimas, kad susimąstytum, kokio daugelio mokinių sėkmė, kartos ir visuomenės ateitis yra mokytojų lemiama.

Prieš keletą metų amerikiečių periodikoje buvo keliamas klausimas, kas perims estafetę mokyklose, nes produktyvioji ir daugiavaikė karta artėja prie pensinio amžiaus. Gi 2009 metų lapkričio mėnesio žurnalo US News and World Report numeryje, Michelle Obama teigė, kad JAV ateitis priklauso nuo mokytojų. Ji pastebėjo tai, ką pastebėjo čia pacituotas Etiopijos dėstytojas, o būtent, kad mokytojai daro didžiulę įtaką mokiniams ir kad kiekvienas mokytojas įsiamžina ne vieno vaiko ir jaunuolio atmintyje visam gyvenimui. Todėl rūpestis dėl to, kas dirba mokyklose ir ko dėl to galima tikėtis iš ateities, iš tiesų kertiniai klausimai ir šaliai, ir švietimui. Mokytojas, savo ruožtu, turi turėti potencijų, kad minimą įtaką padarytų kuo geriausią. Taigi ir todėl mokytojas privalo priešais auditoriją būti svarus žiniomis, įspūdingas ir patrauklus išvaizda, žodžiais ir elgesiu. Reikia pripažinti, kad ir kaip laikytum tuštybe mokytojų garderobo atnaujinimą mokslo metų pradžiai, jų pastangas pasipuošti laisvalaikiu ar išvažiuoti svečių kraštų pamatyti, - visa tai yra būtinybė ir investicija į mokytoją kaip asmenybę. Pedagogai yra jautriausia ir giliausiai kultūroje integruota žmonių grupė, kurią aplenkia televizija. Jie ugdo jaunų žmonių protą, jausmus, reakcijas ir įgūdžius. Nemažiau negu tėvai jie įtakoja vaikų ir jaunuolių skonį, polinkių raidą ir gabumų puoselėjimą. Tokie reikšmingi indėliai reikalauja, kad pedagogai kuo puikiau išnaudotų savo žinių potencialą, įvaizdžio ir įspūdžio galimybes. Pedagogas turi stovėti priešais auditoriją  kaip aukštesnioji ir gyva asmenybė. Pedagogas neturi save sterilizuoti nuo emocingų akcentų, griežtumo ir disciplinos dėstyme ir reikalavimuose, nuo gyvo ir potencialaus žmogaus gyvos išraiškos. Tam pirmiausia reikia laiko ir nors kartkartinio atsipalaidavimo. Reikia patenkinamo apsirūpinimo ir pagrindinių kuriančio elgesio laisvių. (Atkreipsiu dėmesį, kad būtent šitaip mokytojo įtaka ir išvaizda pažymėta nuotraukoje ir interviu „Ar mokytojo vardas dar skamba išdidžiai?“ „Lietuvos žiniose“ (2009.12.4, Nr. 281)

Mokyklose šiandien susiduriame su diktatoriškomis  taisyklėmis. Norisi paklausti, koks genijus nustatė reikalavimus, kad pedagogas nusižengia, jei jo balso stiprumas kaip ir intonacijos įvairios, kad jo profesinės potencijos abejotinos, jei jis kartkartėmis sustoja kalbėjęs trumpai staigiai pauzei pagalvoti, kad jis pažeidžia mokinio kaip žmogaus teises, jei atsako neigiamai ar yra griežtas egzaminuodamas, kad jis trikdo mokinio psichologinį komfortą, jeigu rašto darbus ištaiso raudonu pieštuku. Šis išvardijimas dar neišsemia raštingų genijų pareiškimų, išniekinančių pedagoginį darbą ir pažeidžiančių pedagogo kaip žmogaus teises. Vien teisių klausimas išpūstas iki absurdo. Vaikų teisės, žmogaus teisės, netradicinių praktikų teisės. O vaikai vis labiau įžūlėja, ir niekas neapgina prievartaujamų kūdikių. Tai svarbus klausimas, tik jį reikia sutrumpinti mokyklos kontekste. Žmogaus teisės priklauso mokytojui nė kiek nemažiau negu mokiniui ir jos neturi būti net minimos. Teisėmis remtis reikia nusikaltimo arba prevencijos atvejais.Teisėmis paprastai remiamasi teisme. Gi į mokyklą ir mokiniai, ir mokytojai ateina tam, kad pasidalintų intelektualiniu turtu ir informacija, kad praturtėtų dvasiškai, kad mokytųsi ir tobulėtų. Čia negali būti net užuominos apie teises ir juo labiau spekuliacijų šiuo klausimu. Viena turėtų būti aišku. Mokytis – tai sužinoti ir įsiminti naują informaciją, suvokti jos prasmę ir pritaikymą, kad įsiminti būtų lengviau.  Mokymasis reikalauja pastangų ir fizinių, ne tik intelektualinių jėgų. Tik fizinė jėga čia naudojama ne iš peties. Sėkmingas mokymasis neatsiejamas nuo reguliaraus darbo ir disciplinos. Visos geriausios mokyklos visame pasaulyje paremtos griežta disciplina, ir tai niekuo nepažeidžia žmogaus teisių. (Ir ne dėl šito buvo priimtos JT ir Europos žmogaus teisių deklaracijos). Padėtis mokyklose ir moksle tikrai pagerėtų, jei neišmanantys mažiau kalbėtų ir griautų, ir ciniškai nespekuliuotų iš inercijos.

Taigi, pirma principinė sąlyga pedagogo darbui ir tarpsmui turėtų būti jo neliečiamumas, pasitikėjimas jo profesiniu pasirengimu ir laisvė save pateikti kaip individualų, gal net originalų asmenį. Antra sąlyga būtų maksimalus biurokratinių reikalavimų ir raštų pašalinimas. Gerai būtų, jei pedagogams nebūtų rašomi dokumentai, kurie yra madingų žodžių rinkiniai arba rebusai. Turiu galvoje dokumentą, pavadintą „Užsienio kalbų bendroji programa pagrindinei mokyklai. Metodinės rekomendacijos“, pasirašytą šešių moterų, apie kurį rašiau trumpą atsiliepimą 2009m. kovo mėnesį. „Metodinės rekomendacijos“ turėtų reikšti aiškinamąjį ir patariamąjį raštą. Šios rekomendacijos nėra nei vienas, nei kitas. Jos yra madingų ir jau pasenusių terminų rinkinys, kuris atima jėgas kvalifikuotam kalbininkui. O greičiausiai tie nurodymai parašyti neseniai aukštosios mokyklos auditorijoje paskaitų klausiusiųjų studenčių, kurios supainiojo viską – dalykus, kalbotyros sritis, metodologijas, ir kolektyviai padirbėjo, kad padarytų įspūdį senstantiems ir patyrusiems pedagogikos profesionalams. Paanalizuosiu tik vieną jų skyrių:

„2.2. Komunikacinė kalbinė kompetencija. Lingvistinę kompetenciją sudaro:

leksinė kompetencija – žinios ir gebėjimai vartoti žodyną;

gramatinė kompetencija – kalbos gramatikos išteklių išmanymas ir gebėjimas jais naudotis;

semantinė kompetencija – mokinio gebėjimas suvokti ir kurti reikšmes;

fonologinė kompetencija – mokinio žinios ir gebėjimai suprasti ir produkuoti kalbos garsų vienetus,

žodžio sudėtį, kirtį intonaciją;

ortografinė kompetencija – gebėjimai suvokti ir produkuoti rašytinius tekstus;

ortoepinė kompetencija – gebėjimas tinkamai ištarti žodžius pagal jų rašytinę formą.“

Kadangi šio išvardijimo pradiniai terminai egzistuoja, pirmas klausimas būtų toks: kokia mokykla ir per kiek metų galėtų išdėstyti nors vienos kalbos specialybės studentams leksikologiją, gramatiką, semantiką ir fonologiją bei ortografiją ir ortoepiją? Atsakymas turėtų būti iš mokslinės fantastikos srities. Konkrečiau: neteko girdėti, kad nors kokiame universitete anglų kalbos ir literatūros specialybės studentams būtų dėstomi pastarieji du dalykai. Kokią prasmę visi šie dalykai kaipo tokie gali turėti ir būti įmanomi mokyklos kontekste? Jie gali būti įmanomi tik kaip mokytojo kvalifikacijos dalis. Be to, šių terminų išaiškinimas neteisingas: ortografija yra priimta visų kurios nors kalbos žodžių rašymo sistema, o ortoepija – tai taisyklinga literatūrinė tartis arba lingvistikos dalis, tirianti taisyklingą literatūrinę tartį.

Gi pradžioje išvardinti terminai – leksinė, gramatinė, semantinė, fonologinė – lyg ir būtų kalbotyros dalys ir ne bet kokios, o deskriptyvinės-struktūrinės kalbotyros, kuri buvo formalios krypties lingvistika ir yra jau praktiškai nugyvenusi savo amžių. Pavyzdžiui, Algirdo J. Greimo darbo „Struktūrinė semantika“ lietuvišką leidinį (Baltos lankos, 2005) lydi įspūdingas Eriko Landovskio įvertinimas: „Šiandieniam skaitytojui Struktūrinė semantika turi ne vien istorinę vertę. Ši knyga nėra liudijimas apie praėjusį ir jau pasenusį mąstymą, tai – nauja ir itin originali semiotika. ...“ Ši semiotika gali būti originali, bet kalbotyra, kuria ji paremta, tikrai yra „istorinis, praėjęs ir jau pasenęs mąstymas“. Bent jau tokį įspūdį patiria aktyvus ir apsiskaitęs šių dienų kalbininkas.

Taigi kalbotyros sričių išvardijimas čia analizuojamuose metodiniuose nurodymuose - sena naujiena, bet svarbiausia, kad toks kalbos sričių dalijimas komunikacijoje neišryškėja ir komunikacijos neįtakoja. Tai formalios kalbos teorijos sritys ir sąvokos. Pavyzdžiui, fonologija – tai abstrahuotos ir idealios kokios nors kalbos fonemų sistemos mokslas, grynoji lingvistika. Fonema – tai garso abstrakcija, fonemos ištarti neįmanoma. Žmonių kalboje funkcionuoja tik garsai. Taigi, galima būtų sakyti tiktai ‚fonetinė kompetencija‘, bet kalbant apie žodinę komunikaciją, fonetikos išskyrimui mokykla tikrai stokotų laiko. Dar daugiau: jau seniai žinoma, kad tas, kas mokosi sterilizuotų garsų tarimo (fonetikos), eina ilgą kelią, kol pradeda prasmingai kalbėti užsienio kalba. Daug daugiau laimi tas, kas tarimo mokosi dainuodamas su išraiškingai tariančiu dainininku arba mintinai įsimena mokomųjų kursų keleto pokalbių tekstus. Toliau pasiūlyčiau skaitančiajam pagalvoti, kaip galima „produkuoti... žodžio sudėtį ir kirtį“ kaipo tokį.  Taigi fonologija šių metodologinių rekomendacijų kontekste yra gėdingas nesusipratimas ir nemokšiškumas. Vienintelė sritis, kuri tose rekomendacijose yra pakenčiamai apibrėžta – tai leksika, pagrindinis kalbos aspektas, kuris per amžius nenusibodo jokiam nors kokį interesą turinčiam mokiniui.

Gramatinė kompetencija pagal duotą apibrėžimą įmanoma tik gimtąja kalba kalbančiajam, kokiam nors gabiam aspirantui, bet ne eiliniam studentui ar pagrindinės mokyklos mokiniui. Aiškinant apie gramatiką pagrindinėje mokykloje normaliai reikėtų sakyti tiktai – sugebėjimas vartoti pagrindinius literatūrinės kalbos sintaksės modelius. Kalbininkui žavi sritis semantika apibrėžta nusipaistant: „gebėjimas suvokti“ – tai labai paviršutiniškas numanymas; mokantis užsienio kalbos svarbus gilus supratimas, o ką reiškia „kurti reikšmes“ visiškai neaišku ir labai neramu. Mokykla nuo pat pradžių turėtų išmokyti, kad mokydamasis užsienio kalbos ir norėdamas jos išmokti, kiekvienas mokinys turi pirmiausia pastebėti, kaip konkrečiais atvejais išsitaria gimtąja kalba kalbantieji (arba kokios frazės kartojasi knygose) tam, kad jis net noro neturėtų „kurti reikšmes“, o tik pritaikytų žinomus autentiškus išsireiškimus savo kaip svetimtaučio reikšmėms. Kad paremčiau šią pastabą, atkreipsiu dėmesį į kartojamą, bet mano dar nepaliestą terminą ‚kompetencija‘. Lietuviškai ‚kompetencija‘ – tai asmens įgaliojimų sritis arba sritis, kurioje asmuo turi žinių ir patyrimo. Gi ‚kompetentingumas‘ – turėjimas žinių, leidžiančių spręsti apie ką nors, lietuviškai būtų arčiau tikslo, bet šis žodis siejamas su įgaliojimais ir todėl taip pat netinka. Lietuviškasis ‚kompetencija‘ tikriausiai yra pažodinis vertimas iš anglų kalbos iš ES dokumento, kurį bus tikriausiai parašę ES piliečiai, bet ne anglo-saksų kilmės anglai ar amerikiečiai. Nors angliškas terminas „competence‘ gali būti skaičiuojamas ir neskaičiuojamas daiktavardis, kai jis reiškia įgūdžius, reikalingus konkrečiam darbui arba užduočiai atlikti, taip lingvistiškai dalinti kalbos aspektus į komunikaciją orientuotame kalbos mokyme, yra klaidinga. Šiame vertime geriau būtų tikęs žodis ‚įgūdžiai‘ arba  ‚sugebėjimai‘, ‚žinios‘.

Negailestingai kritikuodama turiu pasakyti, kad  šie metodiniai nurodymai iš tikrųjų yra dalies įžanginio skyriaus iš „Bendrojo Europos nuorodų maketo kalbų mokymui“ (The Common European Framework of Reference for Languages) perrašymas. Nors šio dokumento autoriai nenurodomi, jame yra paminėta, kad įžanginis aprašymas skirtas tik bendram teoriniam paaiškinimui ir jame kritikuotos sąvokos priimtinos, o toliau dokumente kalbama ir apie žinias, ir apie įgūdžius, mokymą ir mokymąsi, žinių ir įgūdžių lygmenis ir kitus praktinis dalykus. Praktiniai dalykai (tokie kaip kalbos žinių lygmenys) iš šio dokumento yra visuotinai priimti Europoje. Taigi rašant tokio dokumento išaiškinimą mokytojams, reikėjo jį įvertinti nemažiau kritiškai negu čia buvo pasakyta. Paskui paminėjus, kad teorinis kalbos įgūdžių apibūdinimas praktikams nėra  tinkamai ir tiksliai pateiktas, pasiūlyti jį apsvarstyti mokytojų asociacijos ar klubo posėdyje. Pasikvietus aukštosios mokyklos specialistų kalbininkų ir kritiškai išsiaiškinus bei įvertinus tų teorinių paragrafų turinį, juo mokytojų daugiau nevarginti. Gi metodiniai nurodymai turėjo būti parašyti patyrusių mokytojų ir žmonių kalba, daiktus vadinant jų įprastiniais ir naudingais vardais, pavyzdžiui: kalbos fonetinė sandara, žinomi tarties sunkumai besimokančiajam,  literatūrinė tartis, garsų tarimo pratimai, tartis rišlioje kalboje, intonacijos pratimai, tipiškos mokinių tarimo klaidos, produktyvūs būdai  mokantis konkrečios kalbos tarimo ir t.t. Šis išvardijimas neignoruoja esminių aspektų svetimos kalbos tarime, pasako nemažiau negu analizuotoji pseudomokslinė abrakadabra, gali būti suprantamas ir praktiškai naudingas kiekvienam mokytojui.

Šios analizės turėtų pakakti, kad būtų aišku, kokių žinovų raštais maitinami mokytojai dedantis, kad tai – patarimai. Profesinis ir socialinis apibendrinimas būtų gana pikantiškas: viena aukštųjų mokyklų ir universitetų dėstytojų pasyvumo dėl finansinių reikalų priežasčių gali būti ta, kad jiems netenka studijuoti tokių genialių raštų, tik dirbti su didesne atsakomybe. Mano pareiga pabrėžti, kad nuo tokių ir panašių biurokratų rašinių turi būti išvaduoti visi pedagogai. Patarimus mokytojams turi rengti patyrę pedagogai, kurie gali trumpai, aiškiai ir konkrečiai pavadinti reikalus ir apibūdinti tikslus. Lietuvos anglistikoje – tai penktojo ir šeštojo, aštuntojo ir devintojo XX amžiaus dešimtmečių kartų atstovai. Deja, jiems ne visada suteikiama garbė pasakyti savo nuomonę ar įvertinimą. Kaip regis, rašo ir moko įgalioti, patikimi ir ‚labai kompetentingi‘.

Pabrėžiant mokytojų ir ypač mokyklų siekius, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad minėtame ES dokumente yra probleminių klausimų, kurių sprendimas patikslintų mokyklų pareigas ir idealus. Pirmiausia tai – plurilingvizmo ir multilingvizmo (Europos daugiakalbiškumas) sąvokos. Kaip tame dokumente ir aiškinama, nė viena iš šių sąvokų, bet ypač plurilingvizmas (asmens keleto kalbų, ypač kaimyninių vartojimas), Europos Tarybos rekomenduojama nuostata kalbų mokymesi, nereiškia kalbos idiomatikos įsisavinimo ar gilių kalbos studijų. Tai nuostata  paviršutiniškai pasimokyti kuo daugiau kalbų, vartojamų ES, patirti įvairiausių įspūdžių pasinaudojant atsitiktiniais išsireiškimais ir atsitiktinėse, ir rimtose situacijose bei pastebėti, koks sociokulūriškai naudingas įrankis yra kalba. Galima suprasti, kad vieno kito svetimos kalbos žodžio išmokimas yra įmanomas siekis vidurinėje mokykloje, bet žinodami, kiek daug moksleiviai išmokdavo specializuotose užsienio kalbų mokyklose (kurias sugriovėme) Lietuvoje ir kokie aukšti reikalavimai yra stojantiesiems į užsienio kalbų studijas aukštosiose mokyklose, patyrę mokytojai ir profesoriai tokius plurilingvizmo siekius būtų linkę palikti migrantų ir klajoklių gatvės praktikai. Toliau galima būtų paklausti Lietuvos pedagogus ir išsilavinusią visuomenę, ar jie tiki tokia nuostata ir nori, kad mokykla nusigyventų ir, nekeldama sau rimtų uždavinių kalbų mokymesi, liktų patenkinta tuo, kiek mokiniai pasimokys, tiek užteks. Ir, žinoma, tuo, kad visas atsakingiausias darbas, toks, kaip valstybės valdymas, švietimas, mokslas (kurio laipsnius išmėtėme, bet apsišaukėliškai vartojame), aplinkos tvarkymas ir menas, taptų apsukrių menkakalbių veikla. Štai šie klausimai yra tikrai probleminiai, kultūrą įtakojantys ir ateitį apibrėžiantys klausimai. Juos ir reikėtų svarstyti ne tik klubuose ar asociacijose, bet ir konferencijose ir forumuose, mokyklose bei ministerijose,  Mokslų akademijoje ir Kultūros kongrese tam, kad europietiška valstybė užgyventų patenkinamą ateitį būsimoms kartoms, o ne savo rankomis atimtų visas galimybes tobulėti ir kilti geriausiems.

Biurokratinis turtas dar ne visas. Yra dar planai, ataskaitos, dienoraščiai ir projektai. Pavyzdžiui, dalyko planai. Ar žinoma, kad mokytojai rauda juos perrašinėdami? Šito neturėtų būti, nes dalyko planai arba kurso konspektai gali būti rašomi, bet nei perrašomi, nei radikaliai keičiami dažniau kaip trys metai. Pirmaisiais metais pedagogas pateikia pirmąjį dalyko plano/konspekto variantą ir pirmaisiais metais dirbdamas tikrina savo planą ir auditorijos reakciją. Antraisiais metais pedagogas tą patį planą tobulina, redaguoja ir papildo, klasifikuoja ir atrenka medžiagą. Trečiaisiais metais yra įmanomas harmoningas medžiagos išdėstymas auditorijoje, kai ir planas, ir medžiaga patikrinta. Galima ir ketvirtus metus leisti naudotis tuo pačiu planu/konspektu, jei pageidaujama ne tik profesionalaus, bet ir puošnaus pamokų/paskaitų atlikimo. Visas šis trijų-ketverių metų dalyko plano/konspekto tobulinimas turi būti individualus pedagogo darbas be formalios priežiūros. Pateikiamas gali būti tik pirmasis ir galutinis plano/konspekto variantas vadovams susipažinti ir jaunesniems pasimokyti.

Jei dalyko planas yra parengtas iš šalies ir išspausdintas su vadovėliu, vis tiek trejų metų ramybės laikotarpis pedagogui priklauso. Pirmaisiais metais jis susipažintų su svetimu planu, jį įsisavintų ir išbandytų tikrindamas auditorijos reakciją. Antraisiais tą planą suredaguotų ir papildytų, o trečiaisiais atliktų harmoningas pamokas/paskaitas, galbūt su pastebimais meniniais ar individualios išraiškos elementais.

Kalbant apie kalendorinius planus, galima pacituoti vieno jau mirusio Vilniaus Universiteto lituanisto pastabą.  Aiškindamas egzamino reikalavimus septyniolikmečiams, besirengiantiems stoti į Universitetą, daktaras A.Šoblinskas taip pasakė: „Plano pateikti raštu nebūtina, bet rašinys turi būti planingas.“ Pagal analogiją, mokytojo kalendoriniai darbo planai gali būti ar nebūti reikalaujami, bet pamoka turi būti planinga ir turininga. Reikėtų turėti galvoje ir nelaimės ar ligos atvejus, kai kalendorinis planas padeda pavaduojančiam mokytojui ir išsaugo darbo nuoseklumą mokinių akivaizdoje. Šiuo atveju galėtų nuspręsti mokyklos/katedros vadovas, palikdamas kiekvieną pedagogą laisvą nuspręsti, koks detalus turi būti kalendorinis planas ir kaip dažnai jį reikėtų keisti. Vėlgi tam tikro stabilumo suteiktų dažnumo kriterijus. Juk kalendorinį planą reglamentuoja 45-ių arba 90-ies minučių laikas ir papildomi paviršutiniški ar formalūs nurodymai gali būti tik kliūtis, ne patobulinimas. Kalendoriaus dienos – ne esminis darbas ir ne industrija.

Yra ir daugiau profesinių ir moralinių kriterijų, kurie užlaiko pedagoginio darbo kokybę. Svarbus klausimas yra pamokos/paskaitos kokybė. Pasiremsiu žinomų ir kokybiškų mokomųjų tinklapių (www.bbclearningenglish.com; www.teachingenglish.org.uk) naujausiais pastebėjimais. Koks bebūtų dalykas ir kokia bebūtų mokykla, pamoka yra mokymo ir mokymosi periodas. Kad mokytojas galėtų sėkmingai pravesti turiningą pamoką/paskaitą, pradžioje jis turi trumpai nusakyti jos turinį ir paaiškinti pamokos tikslą. Turinys išdėstomas per pamokos laiko didžiąją dalį ir privalo būti reziumuojamas bei kokiu nors būdu pakartojamas. Aukščiau paminėti šaltiniai dar rekomenduoja auditorijai užduoti klausimą, ką išmokome, ir į jį atsakyti. Tie patys šaltiniai teigia, kad jeigu mokytojas negali trumpai reziumuoti pamokos turinio ir atsakyti į pastarąjį klausimą, pamoka yra bloga.

Sudėjus vien tik šiuos kriterijus ir aptarinėjant pamokas, kiekvienas pedagogas būtų reglamentuotas ne tik laiko bet ir atskaitomybės taškais. Nieko daugiau ir nereikia, kad jis dirbtų kaip disciplinuotas profesionalas. Paskaitų lankymas ir aptarimai – labai svarbi pedagoginio darbo pusė. Įvairios pedagogų asociacijos pasaulyje pastaraisiais metais ypač akcentavo pedagogų dalyvavimo asociacijose svarbą ir jų bendradarbiavimą. Paskaitas lankyti geriausia draugiškai, ne policiškai, o aptarimai turi būti saikingi, - ne laiko gaišinimas mikroskopinėms detalėms. Apribojimas laiku garantuoja aptarimų kokybę. Paskaitas/pamokas lankyti gali ir kolegos ir administratoriai, bet ne formaliai, ir formalūs reikalavimai neturi būti pateikiami. Tai - irgi kokybės kriterijus ir matas. Galima pasidžiaugti ir įvertinti vadovų vaidmenį šiame darbe. Vadovo lankymasis pamokose/paskaitose – tai orkestro repeticijų dalys. Jos ir vyksta individualiai kaip menų akademijose. Vadovo/direktoriaus žinios pranoksta pedagogų specialiųjų sričių informaciją, ir jo vaidmuo sudėtingesnis negu orkestro dirigento ar spektaklio režisieriaus, o dermė ir rezultatas pedagogų kolektyvo darbe turi būti ne blogesnė negu pavyzdinio orkestro harmonija. Atsakingas direktorius/vadovas išmano visus visos mokyklos planus ir potencialią, žino, kas yra pagrindas konkrečiuose dalykuose ar kursuose, kas yra papildomi fragmentai ir kas – grynai individualaus pasirinkimo elementai. Atsakingas vadovas su pedagogais pasikalba apie tik sutvirtinamas, ne reformuojamas dalyko sampratas, apie tinkamas metodikas ir apie žaismingus papildymus, kurie gali būti iš srities naujienų ar atradimų, ne iš fragmentiškų disertacijų, atsiet, modernizuojant dėstymą ir suspėjant su laiku. Taigi gerai informuotų ir šviesių pedagogų bendravimas su vadovais gali panėšėti į kūrybinių ir tyrinėjimo institutų aplinką, o darbas tokiose mokyklose gali būti svarus ir solidus dėl pageidaujamų kokybinių atrankos ir vertės matų.

Čia paminėtos blogybės ir orientyrai gali būti sutvarkomi be jokių finansinių išlaidų. Galima net sutaupyti nereikalingų biurokratų sąskaita. Visi šio pobūdžio pasitvarkymai yra administratorių ir visuomenės kultūros klausimas. Turbūt niekas nesuabejos, kaip palengvėtų mokytojo darbas ir gyvenimas, jeigu jame neliktų biurokratinės naštos. Tai yra įmanoma, jeigu atitinkami ministerijų, raidos centrų ir departamentų vadovai profesinės garbės ir savidisciplinos vedami ryžtingai įgyvendintų vieną kitą naują sprendimą, pajudintų atitinkamus įstatymus ir tesėtų pažadus. Atlikti reikia labai nedaug, o patobulinti galima nemažai. Tik kultūringi administratoriai tai gali padaryti, nes tai – garbingos veiklos, ne svarstymų ir išsisukinėjimų reikalas.

Mažoje šalyje daug svarbiau yra harmonizavimas negu administravimas. Įsiklausymas, pasitarimas ir išmintis turi lydėti visus administratorių žingsnius. Jeigu, pavyzdžiui, galima sutaupyti organizuojant bibliotekų aprūpinimą šalies mastu, bendradarbiaujant profesionalams ir pedagogams, tai šitai ir reikia daryti. Veiklos galimų lėšų išnaudojimui jau pakankamai diskredituotos, ir tokios praktikos neturi skleistis švietimo ir mokslo srityse. Šių sričių taurumas ir skatina tikėtis, kad pedagogų – tikrų kultūros ląstelių, padėtis sulauks reikalingų pataisų. Kaip tokios pataisos įvyks, tik paliudys šalies ir visuomenės kultūrą.

 

2010m. sausis-vasaris.

 

N.B.: Šis straipsnis buvo „Kultūros barų“ redaktorei p. L.Kanopkienei išsiųstas 2010m vasario 1d.(adresu: < This e-mail address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it >), bet redaktorė atsisakė šį straipsnį spausdinti. 2010m. rudenį LR švietimo ministras Steponavičius spaudoje pasiūlė sumažinti biurokratinį darbą mokytojams, tik neteko girdėti apie to pasiūlymo efektyvumą.