Į pastarųjo meto tragedijas plačiai atsiliepė spauda (pavyzdžiui, Lietuvos žinios,  2011.01.18, Nr.14, 10; 2011.01.19, Nr.15, 11; 2011.01.22, Nr.18, 11 ir kiti leidiniai). Daugelis akcentuoja interneto žalą, išryškina atotrūkį tarp kartų kaip techninę problemą.

Interneto neigiamybės ne vien dėl techninių keblumų. Jeigu tėvai „užblokuoti pornografinių kanalų ir nemoka“, prieš internetą jie protestuoja ne be reikalo, o jis gali būti įveiktas greičiau ne techniškai. Sėdėjimas prie kompiuterio išsekina fiziškai ir ištuština dvasiškai, nieko panašaus į tiesioginių socialinių kontaktų šilumą neduodamas. „Kanalų užblokavimas“ – draudimo ir diržo analogas. Poveikis šiuo atveju neįmanomai sunkus, o internetas – trauka dėl jo visuotinio paviršutiniško populiarumo, nepaisant nerūšiuoto ir dažnai nekokybiško turinio. Patiems jauniausiems paaugliams internetas – žaislas, už kurį įdomesnio dar neduota, o su žaislu sunku kovoti. Tur būt ne lengviau negu su alkoholiu ir narkotikais.

Bet aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad interneto žala (Kinijoje ir Vietname yra vaikų gydomų nuo interneto priklausomybės) – kultūros padarinys, ypatingai atsirėmęs į švietimą. Kultūra kaip gyvenimo būdas ir iš jo kylantys ryšiai gali padėti daugiau ar mažiau neutralizuoti ir ignoruoti neigiamus reiškinius. Lietuvoje neigiami reiškiniai našiai suveša. Ne todėl, kad mūsų kultūra būtų prasčiausia, o todėl, kad poveikiai stiprūs, visuotiniai, gi atspara maža fiziniu, dvasiniu, degradavusių papročių ir tradicijos požiūriu. Kad ir pastaroji nelaimė įvyko ne be paauglės patiklumo, abiejų moralinio tuštumo, drąsos ir įžūlumo socialiniame vakume. Tai – kultūros padariniai. Pagalvokite, kas šiandien palaiko jaunuolius, kuriems ypač svarbūs šilumos,  saugumo ir pasitikėjimo jausmai.

Pagalvokite pirmiausia, koks menas supa mus. Aš įsitikinusi pritariu tiems muzikams, kitų sričių menininkams, profesionalams ir eiliniams žmonėms, kurie mano, kad modernus, chaotiškas ir destruktyvus, menas žymiai prisidėjo prie viso pasaulio visuomenės etinio ir moralinio degradavimo. Žmonių, kurie šypsosi lankydamiesi tapybos parodose, klausydamiesi muzikos ar skaitydami, nėra, nes be klasikinio meno šypsotis nėra dėl ko. Net grožinę knygą pirkti vaikui be anotacijos neįmanoma, nes gali užmokėti 30-40 litų ir nupirkti istoriją apie klasę su netradicinių orientacijų vaikų nuotykiais. Žiniose – vien gamtos kataklizmai, socialiniai neramumai, terorizmas, karai, individualūs užpuolimai; kine – smurto ir prievartos filmai, teatre – net klasikiniai kūriniai surežisuoti taip, kad stebintų riksmu, garsu, chaosu.  Pagalvokite, ko mokosi vaikai mokykloje, kaip humanitariniai dalykai, grožinė literatūra – tikra tikrojo meno dalis, šiandien pritaikoma.

Programos dalis – grožinio kūrinio analizė. Ši analizė vyksta per kūrinio destrukciją. Turėdamas tai galvoje, anglų autorius Dž. Sinkleras (John Sinclair) yra parašęs net straipsnį, pavadinimu „Išnarstant eilėraštį gabalais“ („Taking a Poem to Pieces“). Mokydama grožinio kūrinio analizės universiteto penktakursius (dabar magistrus), aš visada prašydavau juos dar ir dar kartą perskaityti kūrinį po analizės, nes tik suvokdamas k8rinio visum1, emocionaliai ir intelektualiai atsiduodamas kūriniui kaip reikšmių sistemai žmogus gali patirti grožį ir harmoniją ir, žinoma, pajusti, kiek analizė pagilino to kūrinio supratimą. Kokią šito darbo dalį atlieka vidurinių mokyklų mokiniai? Tikriausiai tik pasistengia kuo greičiau užmiršti sudarkyto grožio liekanas.

Nedetalizuojant galima priminti, kad grožinio kūrinio analizė – mokslinio tyrinėjimo procesas žinių, metodikų ir įsigilinimo prasme., kai iš apie 300 puslapių  analizės medžiagos parašomas 10-20 puslapių straipsnis (A.J.Greimas).  Ar bereikia akcentuoti, kad vidurinėje mokykloje šis darbas ne pagal jėgas? Net vyresniųjų universiteto kursų studentai analizę laiko sunkiu darbu, o jie jau būna daugiau apsiskaitę, pasimokę logikos ir filosofijos bei literatūros teorijos, pažengę kalbų studijose. Kur šiuo atveju būtų literatūros ir skaitymo malonumas?

Yra dar vienas mokyklos praktikų aspektas. Tai pratimai su grožiniais kūriniais, juos išardant, žaidžiant su jais, perrašant ir prirašinėjant. Labai gražiai, sistemoje ir motyvuotai bei saikingai, panašias pratybas, viliodamas jauniausius skaitytojus poezijon, rekomendavo profesorius H.Widousonas (Henry G. Widdowson). Nežinau, kaip plačiai tokie pratimai taikomi Lietuvos mokyklose, bet tikrai žinau, kad mokytojų, susipažinusių su tokia metodika yra, tik ji gali būti ir iš paviršutiniškų bei atsitiktinių šaltinių, ne iš minimo originalo. Aš labai gerbiu profesorių H.Widousoną – tai įstabiausio minties nuoseklumo ir išmąstytų sampratų autorius. Tačiau bent dabar aš raginčiau Lietuvos mokytojus susilaikyti nuo literatūros kūrinį ardančių pratybų, bent išbandymui metus kitus. (Vaikai poeziją gali pamėgti ir iš kitokių paskatų, pavyzdžiui, per lakoniškai pasiūlomus labai gerai atrinktus trumpučius poezijos perlus. Profesorius H.Widousonas, be to, pradeda nuo epitafijų menkumo ir žavumo.) Galiausiai, profesoriaus H.Widousono rekomendacijos pirmiausia skirtos giliausios tradicijos ir taikos palaimintos visuomenės mokyklai. Lietuviška tradicija pažeista, ir ja reikia rūpintis.

Nepalankiai atsiliepdama apie grožinio kūrinio analizę mokykloje aš nieko asmeniškai nekritikuoju, tik stengiuosi paryškinti destruktyvumo gelmes aplink žmogų šiandien. Gi mokykloje yra ką veikti ir be analizės. „Literatūros studijose studentas suvokia, kaip kalba literatūroje perduoda unikalias reikšmes, ir tų studijų tikslas – patobulinti šį procesą. Kitaip tariant, pagrindinis literatūros kaip dalyko tikslas yra suformuoti individualius sugebėjimus reakcijai į kalbos vartojimą“ (Widdowson. Stylistics and the Teaching of Literature, p.76). Vidurinės mokyklos mokinys, kuris atsakinėja į paprastus klausimus užpildydamas namų skaitymo lentelę, apie ką parašytas, pavyzdžiui, Salomėjos Neries eilėraštis, kokias mintis jis žadina, kokie labiausiai paveikūs jo žodžiai/įvaizdžiai, ir t.t., save egzaminuoja būtent iš reakcijos į kalbą. Jis taip gerai pasirengia studijoms universitete, kad literatūros teorijos klausimai apie kūrinio kompoziciją, charakterius ir įvaizdžius jam atrodo įgimtos žinios. Tie klausimai nėra lengvi, jei kas nors bandė apibūdinti lyrinio eilėraščio temą, bet taip jaunuolis mokosi be destrukcijos, galvodamas grožinio kūrinio vidinės sistemos kontekste. O tai tik vienas klausimas kaip pavyzdys. Skaitymas turėtų išlikti skaitymu ir malonumu, o paprastų klausimų gali būti daugybė.

Toliau – literatūros kūrinio kalba. Literatūros mokytojai nepaneigs, kad tik klasikinės grožinės literatūros kūrinys šiandien gali išmokyti gražios kalbos, kalbos įvairovės, supažindinti su skirtingais kalbos registrais išraiškoje ir net su kalbos galia. Be literatūros nesuvoksime, kaip ir kodėl kalba valdo mus, o be šito supratimo neapsieina nė viena didesnė kalbotyros teorija. Taigi vien skaitydamas ir mokydamasis kalbos moksleivis rengiasi literatūros, stiliaus, lingvistikos ir net sociologijos studijoms. Yra ir konkretesnių klausimų. Pagalvokime, kur šių dienų moksleiviai girdi formalią lietuvių kalbą. Be klasikinės grožinės literatūros tikrai niekur, nebent tarptautiniuose priėmimuose su iškilmėmis. O tai reikalinga jų išsiauklėjimui, jautrumui ir rafinuotumui. Be šito neapsieiti užsienio kalbų studijose. Studentams praktiškai neįmanoma paaiškinti užsienio kalbos familiarių ir formalių žodžių skirtumus neatsiremiant į gimtąją kalbą. Anglų ir prancūzų kalbose formalus žodynas turtingas ir yra vartojamas. Lietuvių kalboje formalių žodžių mažai, o jeigu mokinys šių skirtumų mokykloje nesužino, universiteto dėstytojas, aiškindamas, pavyzdžiui, anglų kalbos formalumą ir iliustruodamas lietuviškai, atsiremia į tuščią vietą.

Vidurinėje mokykloje tikrai yra ką veikti be analizės. Reikėtų tik pergalvoti tikslus ir prioritetus, temas ir užduotis, net nepuolant pirmiausia keisti programų. Galvoti, pasitarti ir suplanuoti gali mokytojai ir tėvai bendromis pastangomis. Reikia manyti, kad aukštoji administracija nesunkiai galiausiai pasiduotų tokiems sprendimams.

Tokios pačios pastangos galėtų reformuoti ir didaktiką bei darbo organizavimą mokykloje. Pagalvokime, kaip yra degradavęs vien mokymosi suvokimas. Lietuvos klasikai nedviprasmiškai kritikuoja „makdonaldizmo“ žalą mokymuisi: „Bandoma įteigti, kad mokslas – tai tik žaidimas, jokių pastangų bereikalaujantis užsiėmimas. Nuogąstaujama, kad tik mokiniai nepavargtų, nepersidirbtų, neprarastų geros nuotaikos.“ (E.Ulčinaitė // Literatūra ir menas, 2011.01.28, Nr.4, p.2). Senųjų kalbų niekas neišmoks be pastangų ir jokio humanitarinio dalyko – be įsigilinimo. Mums reikia keisti elgesio ir disciplinos normas visose mokyklose, o tai šiandien padaryti nelengviau negu įveikti internetą. Bet tai įmanoma bendromis šeimos, mokyklos ir visuomenės pastangomis. Jei tokius pakeitimus padarytume, interneto poveikis atrofuotųsi savaime. „Mus šiandien kamuoja ne ekonominė krizė – tai padarinys, o ne priežastis. priežastys – tai dorovės, atsakomybės ir mąstymo krizė.“ (E.Ulčinaitė. Ibidem)

Žvelgdama į platesnį kultūros kontekstą, aš nesižaviu muzikiniais laiptais, viliojančiais žmones nuo eskalatorių, mokytojais, išrengiančiais arba išguldančiais mokinius, atsiet, temos arba dalyko įspūdžio dėlei, ištrintu skirtumu tarp nusikaltimo ir teigiamo poelgio ir sunaikinta vertybių sistema net menams. Man tai – kraštutinumai. Kultūra skatina vengti kraštutinumų, ypač kai jų vis daugėja, ir laikytis principų. Graikijos spindesys yra gyvas išlikęs principe „Nieko per daug“.

Vėlgi nekritikuoju ką nors asmeniškai. Televizijos karta – sunki auditorija bet kokioje mokykloje. Jos bauginosi net Česlovas Milošas dirbdamas Berklio Universitete, JAV, ir galvodamas, kaip patrauks ir išlaikys tokios kultūros studentų dėmesį.

Taigi štai kiek poveikių susikaupia: išblaškytas ir tuščiai sunaikintas dėmesys, galingi pašaliniai potraukiai, disciplinos ir pastangų stoka, destruktyvumas aplink ir kultūros degradavimas. Joks įstatymas ir tik „kanalų užblokavimas“ čia nepadės.

Beveik viskas, ką paminėjau, gali būti pakeista arba padaryta, tik ne iš karto, o pasitarus, pagalvojus ir nuosekliai ėmusis reikalo. Tokių tragedijų kaip pastaroji gali išvengti tik vieninga, disciplinuota, susikaupusi ir kultūringa visuomenė. Minimus žingsnius pirmiausia turi žengti tie, kurie valingai juos gali žengti. Tikriausiai – pokario karta. Ši karta dar neišmirė, bet jau beveik nurašyta į pensiją. Bet šiai kartai dar buvo įgimtos pastangos ir vertės jausmas, mokymasis siekiant įsiminti ir į mokytoją žiūrėti pakylėtai. Ši karta dar brangino namus, kuriuos tikrindavo iš tolo, ar neužkalti, kuriuose gyveno stabilios šeimos ir kuriems tėvai ir mokytojai buvo viršenybė. Ko antraip gali tikėtis visuomenė, kurioje sugriauta viskas - disciplina, pagarba puikumui, siekis ir ištvermė, šeima, tikėjimas ir meno kūrinys, o mokykla  imasi tokio intymumo reikalų kaip seksualinis švietimas. Ar belieka dar priežasčių stebėtis?

 

Vilnius, 2011m. sausio 24d.

 

N.B.: Šis pasisakymas buvo išsiųstas „Lietuvos žinių“ redakcijai ( This e-mail address is being protected from spambots. You need JavaScript enabled to view it ) nedelsiant po publikacijų, nurodytų pradžioje apie paauglės, suviliotos per socialinius tinklus, nužudymą. Redakcija šį straipsnelį ignoravo, net nepatvirtinusi, kad jį gavo.