Stiprus ir nenykstantis įspūdis perskaičiuos straipsnelį „Gražios kalbos kaina versle“ (LŽ, Nr.5, 2013.01.08, p.9) yra nusivylimas dėl prarastos kultūros ir dėl nekvalifikuoto kalbos situacijos interpretavimo. Žmonės, kurie į kalbą žiūri tik kaip į komercinio produkto dalį ir nieko daugiau, gerai nemoka jokios kalbos, kalbos kaip reiškinio suvokti ir paaiškinti negali, o jų kultūra, išreikšta štampais arba skolintų nuogirdų nuotrupomis, yra švaistymasis pasirodymui „štai kaip aš galiu“. Esu tikra, kad nerasite pasaulyje kultūros, kuri talpintų tokią išraišką be atstūmimo reakcijos. Nekvalifikuotumas šiame straipsnelyje dvejopas – kalbos reiškinio neišmanymas ir nesugebėjimas remtis įstatymais bei šališkas arba piktybinis įstatymų pešiojimas užuot įstatymą perskaičiuos.
Ne, Valstybinės kalbos įstatymas „nereglamentuoja prekių ženklų, ..., naudojimo“, bet nustato valstybinės kalbos vartojimo taisykles. Valstybinė kalba yra pagrindinė kalba LR teritorijoje. „Valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų ir organizacijų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, ... įstaigų vadovai turi užtikrinti, kad gyventojai būtų aptarnaujami valstybine kalba“ (LRVKĮ, II.7 straipsnis). „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Aptarnavimas privalomas valstybine kalba. „Valstybinė kalba privaloma LR įmonių, įstaigų ir organizacijų atspauduose, ... iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose“ (LRVKĮ VIII. 17 straipsnis). Ko čia galima nesuprasti ir apie ką reikėtų diskutuoti? Gi diskutuojama, aiškiai, vengiant įstatymo ir nesuprantant kalbos reiškinio.
Taip, kalba yra gyvas organizmas arba ženklų sistema nuolatiniame judėjime. Konkrečia kalba naudojasi tos kalbos sistemą įsisavinę žmonės sąmoningai ir intuityviai vadovaudamiesi bendrais ir visuotiniai paplitusiais dėsningumais, kurie padeda išvengti nesusipratimų išsireiškiant ir suprantant reikšmę. Kadangi reikšmė yra sociokultūrinis reiškinys, kalbantieji nuolat susiduria su vertinimais ir su konkrečiai kultūrai būdinga verčių sistema. Žodžiais kalbantieji intuityviai ir sąmoningai išreiškia savo kultūrą ir socialinę priklausomybę.
Rašto šaltiniuose yra patvirtinta, kad pagrindinis klasinių skirtumų rodiklis šių dienų Anglijoje yra kalba. Kalba yra socialinis ir kultūrinis rodiklis ir Lietuvoje, tik ne rafinuotumas, o prastumas pas mus yra ryškiausias ženklas. Jeigu, pavyzdžiui, septintajame XX amžiaus dešimtmetyje barzda identifikuodavo dailininką viešumoje arba nuotraukoje, „vis tiek išdurs“, „žiauriai užknisa“, „ko nors pridirbo“, „į naujas pareigas jau „beįsivažiuojanti““ ir panašūs išsireiškimai spaudoje ar televizijoje šiandien ženklina ryškesnes ‚politikos žvaigždes‘ arba prasimušėlius. Taigi kalba yra ne tik ženklų sistema, bet ir labai ryškus žmogaus kultūros ir socialinės priklausomybės ženklas.
Be to, kalba turi ir psichologinį jausminį poveikį. Normaliai žmogų žeidžia, jeigu su juo kalbama atsainiai, familiariai arba grubiai. Ir atvirkščiai, žmogus jaučiasi pakylėtas, jeigu į jį kreipiamasi gražiai intonuotu, artikuliuotu ir parinktu žodžiu. Priešingos reakcijos šiuo atveju galima sulaukti tik iš nusikaltėlių ir girtuoklių.
Kultūringi žmonės puoselėja ir brangina savo kalbą, ir juos žeidžia ne tik netinkamas familiarumas, bet ir dažni svetimžodžiai bei ne vietoje vartojami terminai. Svetimi žodžiai, kurie dabartinėje kasdieninėje lietuvių kalboje yra dažni, nerodo jokių žinių ir kultūros. Mat žinios, kaip ir kultūra, pasireiškia harmonizuota visuma, ne pavieniais mostais. Iš stiliaus ir kultūros raštų yra žinoma, kad svetimžodžiai vartotini tik tokiuose kontekstuose, kuriuose visi kalbantieji juos supranta. Tinkamas svetimos kalbos vartojimo pavyzdys yra prancūzų kalba L.Tolstojaus romane „Karas ir taika“. Svetimžodžiai, kuriais šiandien švaistosi „jauni ir veržlūs“ ir kai kurie žurnalistai yra ne dėl supratimo ar komunikacijos, nes tie žodžiai dageliui nesuprantami, bet dėl pasirodymo ir viltingo nustebinimo. Taip stebina buvę vidutiniokai studentai, kurie nieko daugiau neišmoko ir tų pavienių svetimos kalbos žodžių nemokėtų pavartoti angliškame arba kitos kalbos rašte.
Toliau būtų sociokultūrinio konteksto klausimas: kokią priklausomybę rodo pavieniai ir dažni svetimžodžiai arba tas pavadinimas „PayPost“? Iš tikrųjų – jokios priklausomybės, nebent tik pretenzijas tarsi turint ryšio su svetimu kontekstu, bet ne su kultūra. Kultūra jiems per aukštas siekis, o ir nerūpi, jeigu tas ženklas „priimtas būtent siekiant pritraukti daugiau jaunų, vidutines ar didesnes pajamas gaunančių žmonių“. Dar galima paminėti tą „modernų prekės ženklą“. Pirmiausia, paslaugos – tai ne prekė, o aptarnavimas, o kur būtų modernumas, sunkiau pasakyti, nebent „jauni ir veržlūs“ modernumą supranta tik pasiskolintą, tik „individualų“ arba „...kad tik kitoniškai“.
Tokius „jaunus ir veržlius“ supažindinus su LRVKĮ, reikėtų dar supažindinti su istorijos amžiuose net anekdotuose negirdėta transakcija apie prekybą ir kalbą, t.y. su sentencijai prilygstančia samprata „kalba neparduodama“. O jiems „suteikiant komforto jausmą“, kuris taip rekomenduojamas mokyklai, galima priminti, kad autentiški lietuviški pavadinimai priimami ir užsieniuose, užrašomi jų neiškraipant ir nesvaičiojant. Kai kas tuo net naudojasi, jei originalus pavadinimas turi konotacijų.
Lingvistiniai argumentai šiame kontekste dar ne visi. Pralenkiant „jaunus ir veržlius“ reikėtų dar prisiminti, kad kalba yra toks reiškinys, kuris įstatymais beveik nereguliuojamas. Šis teiginys yra tiesa šnekamosios kalbos atveju. Kaip tarė žymus kalbininkas ir literatas, galima įnirtingai kovoti su tam tikrais žodžiais, o „jie sau gyvena ir gana“, nes eiliniai žmonės arba kokios nors žvaigždutės jų niekaip neužmiršta, nors tai gali būti ir neigtini, ir teigtini žodžiai. Žodžių nepagausi, bet kalba yra klasifikuojama ir klasifikuojanti dėl savo įvairovės ir dėl mažiau ar daugiau paplitusio savo literatūrinio varianto. Natūraliai vartojama ir plintanti kalba visada liudija ja kalbančiųjų kultūrą ir pasirinkimą, nori jie to ar ne. Kitaip esama su rašto kalba.
Išsivysčiusiose šalyse valstybinių kalbų raida buvo skirtinga ir skirtinga politika jų atžvilgiu. Išsilavinę anglai pabrėžia, kad Prancūzija turi akademiją, kuri reguliuoja šios kalbos vartoseną. Iš tikrųjų, šitai žinantys užsieniečiai neretai varžosi prabilti prancūziškai dėl žinomos, priimtos ir įpareigojančios literatūrinės šios kalbos normos. Savo adresu anglai tvirtina, kad anglų kalba akademiškai nereguliuojama, ir ne vienas užsienietis apsigauna patikėdamas šiuo teiginiu kaip absoliučia tiesa. Anglų kalba turi kolosalų literatūrinį palikimą su jame užfiksuotais šios kalbos vartojimo dėsningumais. Šio palikimo neišmanantis apsigauna pirmą kartą. Anglų kalba labai giliai išstudijuota ir teigtini bei neigtini vartojimo klausimai atitinkamai išaiškinti. Anglų kalbos tyrinėjimo istorija tokia plati, kad yra klasikiniais tapusių leidinių ir žodynų, kurie nustato šios kalbos priimtiną vartojimą. Tokiais žodynais nuolat vadovaujasi aukščiausio išsilavinimo ir padėties anglai. Jų kalba tiksli ir aiški, ir, išsirus grožinę literatūrą, be nukrypimų nuo žodyninių reikšmės apibrėžimų. Absoliučia liberalaus vartojimo tiesa patikėjęs užsienietis apsigauna antrą kartą.
Istorijos raidoje anglų kalba buvo ir įstatymiškai reguliuojama, ir tai – pamokantis atvejis.
Ryšium su mokslo išsivystymu 1660 m. įkurta Karališkoji Draugija (The Royal Society) dėsningai įtakojo anglų kalbos vartojimą, akcentuodama, kad „pranešimai apie eksperimentus turi būti pateikiami šiai Draugijai tik kaip faktai, be jokių įžangų, apkalbėjimų ar retorinių įmantrybių... Iš šios Draugijos narių buvo reikalaujama rašyti kuo natūraliau, vartojant teigiamus išsireiškimus, aiškių prasmių žodžius, rašyti prigimtu lengvumu su matematiniu paprastumu.“ Kaip sakoma, ne visi Draugijos nariai rašė su matematiniu paprastumu ir, žinoma ne visi sekė rekomenduojama tautiečių, amatininkų bei pirklių kalba, bet visi pripažįsta, kad Karališkoji Draugija įtakojo kalbą ir skatino kalbos paprastumą ir prigimtą išraišką raštuose. Įsidėmėtina, kad šie reikalavimai ir įtaka buvo padaryta rašto kalbai, ne bendrinei vartosenai, ir ta įtaka išliko ilgam. Su šituo susijusi angliška pagarba tradicijai, kuri per išsilavinusius ir kultūringus kalbančiuosius perduodama iš kartos į kartą. Anglų kalba funkcionuoja remiama gyvos kultūringos visuomenės tradicijos, kuriai anglai nenusižengia. Anglų kalbos mokyme taip pat būta taisyklių ir gana griežtų, ir ne visos mokyklos net šiandien tokios liberalios kaip kartais atrodo iš reklamos. Absoliučia liberalaus vartojimo tiesa patikėjęs užsienietis apsigauna trečią kartą.
Žinoma, reikia pasakyti, kad anglai nepertaria užsieniečio dėl jo kalbos klaidų, o idealistas studentas kartais tiesiog prašosi tokių pastabų. Anglai taktiški nekritikuodami, bet jie tikrai pastebi užsieniečio išsilavinimą ir kultūrą, ir galima nespėlioti, kokias išvadas jie padaro. Absoliučia liberalaus vartojimo tiesa patikėjęs užsienietis apsigauna ketvirtą kartą. Galima svarstyti, ar net Akademija padarytų didesnę įtaką literatūrinės anglų kalbos vartojimui.
Tai kas pasakyta apie anglų kalbos vartojimą Anglijoje visumoje yra kultūros rezultatas. Kultūra kalbos atžvilgiu – tai santykinumai ir sąsajos verčių sistemoje. Net JAV pastebima gramatiškai taisyklinga ir netaisyklinga kalba, ir studentai mokosi anglų kalbos gramatikos, nors tarimo standartas JAV pripažintas „fikcija“. Kitaip tariant šioje šalyje tarimo standarto nėra, tik daugiau ar mažiau aprašyti regionaliniai tarimo variantai. Amerikos anglų kalba įtakoja Anglijos anglų kalbą aiškia kryptimi. Nors skirtumų būna labai subtilių ir smulkių, laisvamanis užsienietis studentas be atsakomybės ima vartoti šių abiejų anglų kalbos variantų mišinį. Tai netoleruotina. Toks studentas pasiženklina ir vienoje ir kitoje šalyje be jokių pasiekimų, tik pastabų, o kartais ir pašaipos.
Kartais klystama kitu požiūriu, o būtent remiantis klasikiniu tapusiu teiginiu, kad šios šalys yra „atskirtos bendros anglų kalbos“, nors toks „skyrybos“ tik neišmanėlių humorui. Anglų ir amerikiečių anglų kalbos variantai yra bendros gramatikos ir skiriasi tik tarimu ir šiek tiek žodynu. Niekas nė vienoje iš šių šalių nereikalauja lingvistinio išpažinimo. Sakoma, kiekvienas gali pasirinkti laisvai, kuriuo variantu kalbėti, tik pageidaujama, kad vieno varianto dėsningumų būtų nuosekliai laikomasi ir nedaromas mišinys iš abiejų. Dėl aiškių priežasčių tai būna ypač pastebima rašte. Didžiausi nusižengėliai šiam pageidavimui yra užsieniečiai studentai, kurie be nuovokos sukuria savo komišką įvaizdį be kultūros, nes dažniausiai save teigia populiarių dainininkų žargonu ir mišria tarsena bei rašto taisyklių nepaisymu.
Pagal analogiją, ypač turint omenyje Anglijos anglų kalbos formavimą, užrašai svetimomis kalbomis yra rašto kalba. Rašto kalba buvo ir gali būti reguliuojama. O kalbos politika ir reguliuojantys įstatymai yra nustatomi konkrečioje šalyje.
Šis pasisakymas galiausiai dar kartą suteikė nusivylimo jausmą, tarytum rašyta kreipiantis į tuščią vietą. Ir požiūris, ir klausimas – tokie niekiniai. Jeigu minėtas straipsnelis „Lietuvos žiniose“ nebuvo provokuojantis pokštas, PayPost komercininkus galima patikrinti vienu ar keletu paprastų klausimų. Pavyzdžiui, kaip jie vertintų ženklus arba raides, pirštu išrašytus ant rasoto autobuso lango? Aš tikiu, kad jų atsakymas jau paaiškintas mano argumentuose. Galiu tik pridurti, kad vienas keturmetis berniukas, apie ženklus ant rasoto autobuso lango paklausęs „Kodėl taip rašo?“, gavo tokį atsakymą: „Tik tiek temoka ir neturi, kur rašyti, tai išrašė ant autobuso lango“. Tas berniukas tikrai niekada autobuso lango neišrašė. Ar dabar mes, kai esame turtingesni, toleruosime išrašymus ilgalaikiais dažais ant langų ir sienų, tarytum LRVKĮ nevertas nė popieriaus, ant kurio parašytas, o subtilūs kalbos ir kultūros aspektai tokie pigūs, kad neverti nei nuomonės, nei gyvenimo tarpsnio.
Vilnius, 2013m sausio 17d.