Nebūtina leistis į sofistinius išvedžiojimus arba į išpuolį prieš materialistinę filosofiją kad pripažintum arba bent toleruotum sampratą, jog mene visais laikais buvo mimezio arba aplinkos sekimo, atlikėjo vaizduotės ir sampratų atspindžio, o ir žmogaus intelekto antspaudo net autentiškame pirmapradžiame primityvizme. Menas sekė aplinką ir šiek tiek pranoko ją vis tobulėdamas. Taip buvo iki XX amžiaus. Šis amžius išmetė kanonus, perfekcionizmą ir tobulėjimą. Neliko net tobulumo kaip idealo (sublimity) sąvokos net menų, ypač literatūros interpretacijose. Kol visuomenė tikėjo idealais, kol religija ir švietimas buvo stiprūs savo pozicijose, menininkai irgi puoselėjo idealus. Turbūt simbolizmas ir impresionizmas užbaigė meno raidą tobulėjimo ir naujumo linkme. Vėliau formų šaižumas ir destrukcija tapo meninės išraiškos ir originalumo matu. Apibendrintą įvaizdį, ženklų stilių ir išbaigtumą pakeitė individualumas kaip vertybių vertybė. Abstrahavimui ir formos laužymui ribų neliko, o kadangi net įkvėptas autorius kaip žmogus yra ribotas, taip vadinamas postmodernistinis menas supanašėjo dėl įvardijamo turinio stokos, prisotinto įvaizdžio išblukimo ir autoriaus atsakomybės išnykimo.

Kaip ir visais laikais, menas tebeseka aplinka, ir negalima neigti, kad aplinka veikia destruktyviai, net jeigu ir būtų vulgaru šią priklausomybę išreikšti priežastiniais ryšiais.  Tuo pat metu menas pranoksta aplinką, jai nenusileisdamas destrukcijos teigimu. Aš neprieštarauju nuomonei, kad visuomenės moralinį smukimą skatino ir skubino modernusis menas. Bet šis esė ne dėl kaltų suradimo ir pasmerkimo.

Kodėl taip ilgai tęsiasi abstrakcijos ir destrukcijos darna (Blake‘as pasakytų „santuoka“) mene? Kaip žmonėms nenusibosta (pavyzdžiui, nuogo kūno akcentavimas literatūroje ir demonstravimas fotografijoje, kine, televizijoje)? Kodėl autoriai nepasiilgsta grožio, išieškotų kontrastų, formų delikatumo? Tikriausiai todėl, kad tvirtai susigyveno degradavusi žmonija, merdinti gamta ir destruktyvus menas. Blake‘as vieną savo kūrinį yra pavadinęs „The Marriage of Heaven and Hell“*.

Dabartinis pasitenkinimas – tikrai „santuoka“, tik neaišku, kur būtų dangus.  Gi ir pragaro mažoka, jei pagal Blake‘ą sutiksime, kad energija (tarkim, įkvėpimo energija) ir sekimas ja yra vadinama blogiu arba Velnio sfera.

Bet kodėl menininkai nepasuka formų ir turinio išieškojimo linkui? Tiesa, yra autorių, kurie sužiba tam tikru švelnumu, spalvų ir formų derme ypač mažuose kūriniuose (iš pastarųjų parodų būtų galiam minėti Rudinską ir Kunčiną), apčiuopiamu turiniu ar šviesos ir formų įvaizdžiu neblogesniu negu Rembrandto (galima palyginti, pavyzdžiui, dailininko V.Ciplijausko portretus), žodžių prasme ir eilių harmonija prilygstančia klasikinei (galima palyginti Antano Biliūno ir Romualdo Granausko prozą, Tautvydos Marcinkevičiūtės ir Tomo Venclovos poeziją). Tokių autorių daugėja, bet daug lėčiau negu abstrakcijos ir destrukcijos. Jeigu įsigilinsime į tai, ko pareikalauja prisotinti įvaizdžiai ir išbaigtas kūrinys, tikriausiai atspėsime kodėl.

Mielas, bet ne pats didžiausias nei savo laiko, nei pasaulio autorius yra pasakęs, kad kūrinys gimsta „sielos kančiose“. Įkvėpti didieji klasikai, tokie kaip Mikelandželas, Keats‘as ir kiti išsireiškė „sklendžią ant galingų sparnų“ arba pažeriantys žodžius „kaip lapus nuo medžio“. Vien tik šie lakoniški išsireiškimai neleidžia abejoti, kad tobulas kūrinys pareikalauja daug jėgų, įtampos, išsekina. Ar turi tiek jėgų šiuolaikinis žmogus, netenka klausti. Didžiulė įtampa jam nepakeliama. Be to, ji - visuotinės infliacijos dalis. Pasiekti ar susikurti įtampą kūryboje sunku ir neypatingai prasminga. Kas tai supras? Kas įvertins?

Tegul ne visi autoriai prisipažįsta galvojantys apie adresatą, pasąmonėje auditoriją suvokia visi. Kokį gi įkvėpimą žadintų suvokta dabarties auditorija? Tik infliaciją, nes ją ženklina abejingumas. Ir ne vienas autorius, akimirką persmelktas įtampos ar kūrybinio skausmo, pagalvoja – neverta. Ir tokia niveliuota nuotaika bei apleistos jausmų sferos ženklina modernųjį meną. Autoriai komponuoja grubiai, tiesiog suverčia daiktus ir žodžius arba implikuodami baisų pasaulį, arba gąsdindami, laužo formas, iškreipia vaizdus, rodo chaosą (panašiai kaip Tadeusz Kantor savo scenografijoje – 2012m rudens paroda NDG). Teatras, nelyginant bijodamas išbaigtumo ir taurinančios įtampos, pjeses ne atlieka, o pateikia kūrinių interpretacijas pagal autorius, nors, reikia pasakyti, drama „Barbora it Žygimantas“ Valstybinio Jaunimo teatro atlikime pagal J.Griniaus to paties pavadinimo pjesę (2011m. vasario 10d.) buvo rami it išbaigta, be modernizmui tipiškų ekscesų. Šių dienų teatre klasikai dažnai tampa grubūs ir atstumiantys, panašiai kaip Sofoklio tragedija „Karalius Edipas“ Lietuvos Nacionaliniame Dramos teatre (1999m. balandžio 17d.), kurioje balsai ir choreografija pritrenkė ir glumino kai kuriuos žiūrovus, ypač lietuvių kalbą menkai suprantančius žiūrovus, kuriems klasikinė tragedija buvo orientyras. Analogiškos pastabos skirtinos visai literatūrai.

Modernusis menas, ypač tas kuris Lietuvoje pateikiamas tapybos vardu, tikrai nežadina pasigėrėjimo. (Tai ne apie nuoseklius, savo identitetą ir stilių turinčius dailininkus tokius kaip:  A Stasiulevičius, K.Ramonas, N.Saukienė, G.Vitartaitė ir kitus). Apie instaliacijas ir kalbėti netenka.  Jeigu sutiksime, kad emocinė meno infliacija tęsėsi beveik šimtmetį, pakilti gali prireikti ilgesnio tarpsnio, net be visuotinio abejingumo. Juk iš tikrųjų mene pasukti prie emocinės-intelektualinės pilnatvės, kai ji išėjusi iš mados, reikia ne tik jėgų bei išradingumo, bet ir apsisprendimo numatant ilgą kelią. Todėl beveik aišku, kodėl ne visi menininkai siekia ir sieks klasikinių idealų renesanso. Ir aukštyn pakils tik tie, kurie nebodami skausmo ir įtampos, pasišvęs darbui  su visomis senoviškomis pasišventimo kategorijomis, kad ir be puoselėjančios visuomenės, kad ir kaip tai atrodytų baisu išsekusiam dabarties žmogui.

 

Vilnius, 2012 rugsėjo 14d.